visiskas bet kas

Aplankalas numer uno: žiema

Mano sena meilė fotografijai dabar truputėlį yra apšąlus ir vis mąsto,kad naujas fotoaparatas pašildytų reikalus, bet. Kadangi žydra padangi ir turiu savo darbų kompiuteryje,kurių nenoriu prarast (nes yra buvę,kad kompas pasakė labanakt su visais failais).Klaidų kartoti nereikia ir galbūt šventa interneto erdvė priglaus ir neatims mano darbų. Aš ateinu!!!

Yohji Yamamoto

Radau savo Guru(!), tikrai tikrai. Tai dizaineris Yohji Yamamoto(pavardė man truputį kaip Mamontovo). Oje,koks šarmingas vyras, truputį jau metuose (68), bet su savo labai įdomia gyvenimo ir savo darbo koncepcija. Mane asmeniškai tai pakerėjo,kad keliuose žiūrėtuose interviu su juo, jis atvirai siunčia madą pragaran, save vadina dress maker'iu ir viską daro nevaržydamas savo laisvės. Galėčiau dar atkopijuoti gabalą wikipedijos apie jį, bet tekalba jo darbai už save.

Čia trumpo metražo filmas apie jį

Juoda, juoda, juoda, beformiai siluetai, besitvarkantis chaosas, avangardo prieskoniai, androgenizmo užuomazgos, man tai panašu į piešiamą šiuolaikinį mūsų visuomenės dvasios modelį.

Šalala šala

Eskizas, kuriuo beeeeeeeeee gaaaaaaalooooooooooooo džiaugiuos:

2

 Paul Strand  (1890 – 1976)

barbė

Studijuoju aprangos dizainą, kuo kartais tai džiaugiuos, tai nelabai, bet tai mano asmenybės sutrikimo pasėkmės,nes iš tikro studijomis vis dėl to džiaugiuosi :D turėjau vieną užduotį, kuri iš pat pradžių pasirodė neįdomi, po to nelabai įkertama ir šiaip tingisi, bet galop po savęs įkalbinėjimų padariau ir be galo džiaugiuosi, todėl žinoma dedu į internetą, kad visi galėtų pasidžiaugti kokia aš faina :D užduotis buvo sukonstruoti iš popieriaus drabužius barbei, tai turėjo būti tiesus, X formos ir apvalus siluetai ir suprasti kam yra reikalingi drabužiuosi įsiuvai. prisifantazavau tiek,kad tie įsiuvai kažkur liko antram plane. taigi baaarbė:

1

Turiu tokią stebuklingą užrašų knygelę,kurioje esu susirašius fotografus iš mokomosios fotografijos knygos "Kurios pavadinimo aš nepamenu". Kadangi skaitant mano atminties kortelė neveikė, o išmanyti apie fotografus norėjau, tai išsirašiau labiau patraukusius akį, vdrūg su mintimi,kad kadanors apie juos paskaitinėsiu. Ir ta akimirka atėjo!!! Kiek man laikas leis ir kol sąžinė veiks žadu čia pateikti kažkiek informacijos(kartais apsiribosiu vien fotografijom, aš irgi noriu gyvenimą gyventi) apie senuosius fotografijos meistrus ir megėjus.

Taigi, Robert Doisneau [1912 m. balandžio 14 d. – 1994 m. balandžio 1 d.] :

 – prancūzų fotografas, humanistinės fotografijos atstovas.

Karjeros pradžia

1931 m. R. Duano tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir gana revoliucingai nusiteikusio Andrė Vigno asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą "Rolleiflex" įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus. Pirmosios šio fotografo nuotraukos (vaizdai iš „blusų“ turgaus) išspausdintos "L‘Excelsior" laikraštyje 1932 m., tačiau netrukus po to jis buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui ir kaip kareivis, ir kaip fotografas, panaudodamas litografo specialybę klastojo pasus ir kitokius dokumentus, fiksavo ir Paryžiaus okupaciją, ir išlaisvinimą. Jam grįžus iš karinės tarnybos A. Vigno studija buvo finansiškai silpna, todėl R. Duano pasirinko fotografo darbą Renault korporacijoje.

Darbas Renault buvo svarbus tuo, kad čia R. Duano atrado darbininkų sluoksnio gyvenimą, solidarumą ir orumą. Jo kūryboje dominuoja ne vienas revoliucingas, net anarchistinis bruožas. Vienas svarbiausių – noras prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas.

 Fotografo darbai informuoja apie socialines permainas, vykusias tuometinėje Prancūzijoje.

Deja, dėl nuolatinio vėlavimo į darbą 1939 m. jis buvo atleistas (vėluodavo, nes naktimis vonioje ryškindavo nuotraukas). Kaip jis pats sakė, „darbas Renault buvo fotografo karjeros pradžia ir mano jaunystės pabaiga“. Iškart po karo fotografas dirbo Life ir kituose tarptautinį pripažinimą pelniusiuose leidiniuose, Alliance ir Rapho fotoagentūrose.

Kurį laiką po karo net ir priešindamasis savo asmeniniams įsitikinimams R. Duano dirbo mados ir aukštuomenės fotografu žurnale Vogue nuo 1948 iki 1951. Pavargęs nuo reklamos tuštybės jis visada geriausiai pailsėdavo fotografuodamas savo pažįstamų vestuves, saulutėje pasišildyti susėdusias kirpėjas, o ypač – gatvėse žaidžiančius darbininkų vaikus. Tą patį jis darė ir septintą dešimtmetį, kai humanistinė fotografija tapo nepopuliari ir niekas R. Duano nebesidomėjo, kai išnyko visi užsakymai ir nebeliko galimybių leisti knygas.
Tuo laikotarpiu R. Duano susipažino su daugeliu Prancūzijos menininkų – Giacometti, Cocteau, Leger, Braque, su tokiomis asmenybėmis kaip tapytojas Picasso, poetas Prevert, violančelininkas Baquet jie tapo labai gerais draugais.

(copy paste wikipedija)

 Robert Doisneau