1

Turiu tokią stebuklingą užrašų knygelę,kurioje esu susirašius fotografus iš mokomosios fotografijos knygos "Kurios pavadinimo aš nepamenu". Kadangi skaitant mano atminties kortelė neveikė, o išmanyti apie fotografus norėjau, tai išsirašiau labiau patraukusius akį, vdrūg su mintimi,kad kadanors apie juos paskaitinėsiu. Ir ta akimirka atėjo!!! Kiek man laikas leis ir kol sąžinė veiks žadu čia pateikti kažkiek informacijos(kartais apsiribosiu vien fotografijom, aš irgi noriu gyvenimą gyventi) apie senuosius fotografijos meistrus ir megėjus.

Taigi, Robert Doisneau [1912 m. balandžio 14 d. – 1994 m. balandžio 1 d.] :

 – prancūzų fotografas, humanistinės fotografijos atstovas.

Karjeros pradžia

1931 m. R. Duano tapo skulptoriaus, fotografo, dailininko ir gana revoliucingai nusiteikusio Andrė Vigno asistentu. Pirmąjį savo fotoaparatą "Rolleiflex" įsigijo 1932 m. ir iškart pradėjo atsargiai, iš tam tikro atstumo fotografuoti Paryžiaus priemiesčius, vaikus. Pirmosios šio fotografo nuotraukos (vaizdai iš „blusų“ turgaus) išspausdintos "L‘Excelsior" laikraštyje 1932 m., tačiau netrukus po to jis buvo mobilizuotas, priklausė pasipriešinimo judėjimui ir kaip kareivis, ir kaip fotografas, panaudodamas litografo specialybę klastojo pasus ir kitokius dokumentus, fiksavo ir Paryžiaus okupaciją, ir išlaisvinimą. Jam grįžus iš karinės tarnybos A. Vigno studija buvo finansiškai silpna, todėl R. Duano pasirinko fotografo darbą Renault korporacijoje.

Darbas Renault buvo svarbus tuo, kad čia R. Duano atrado darbininkų sluoksnio gyvenimą, solidarumą ir orumą. Jo kūryboje dominuoja ne vienas revoliucingas, net anarchistinis bruožas. Vienas svarbiausių – noras prabilti apie Prancūzijos darbininkų ir smulkiosios buržuazijos gyvenimo sąlygas.

 Fotografo darbai informuoja apie socialines permainas, vykusias tuometinėje Prancūzijoje.

Deja, dėl nuolatinio vėlavimo į darbą 1939 m. jis buvo atleistas (vėluodavo, nes naktimis vonioje ryškindavo nuotraukas). Kaip jis pats sakė, „darbas Renault buvo fotografo karjeros pradžia ir mano jaunystės pabaiga“. Iškart po karo fotografas dirbo Life ir kituose tarptautinį pripažinimą pelniusiuose leidiniuose, Alliance ir Rapho fotoagentūrose.

Kurį laiką po karo net ir priešindamasis savo asmeniniams įsitikinimams R. Duano dirbo mados ir aukštuomenės fotografu žurnale Vogue nuo 1948 iki 1951. Pavargęs nuo reklamos tuštybės jis visada geriausiai pailsėdavo fotografuodamas savo pažįstamų vestuves, saulutėje pasišildyti susėdusias kirpėjas, o ypač – gatvėse žaidžiančius darbininkų vaikus. Tą patį jis darė ir septintą dešimtmetį, kai humanistinė fotografija tapo nepopuliari ir niekas R. Duano nebesidomėjo, kai išnyko visi užsakymai ir nebeliko galimybių leisti knygas.
Tuo laikotarpiu R. Duano susipažino su daugeliu Prancūzijos menininkų – Giacometti, Cocteau, Leger, Braque, su tokiomis asmenybėmis kaip tapytojas Picasso, poetas Prevert, violančelininkas Baquet jie tapo labai gerais draugais.

(copy paste wikipedija)

 Robert Doisneau